ASMENINIŲ FINANSŲ VALDYMO PRINCIPAI (I)
Julita Varanauskienė, SEB Vilniaus banko šeimos finansų ekspertė
Asmeniniai ir įmonės finansai
Asmeninių finansų valdymo nesimokome mokykloje, retas kuris mokosi aukštojoje mokykloje. Daug populiaresnė yra verslo, įmonių ekonomika. Tačiau asmeninė ekonomika arba šeimos ekonomika yra ne mažiau svarbi ir tikrai ne mažiau sudėtinga. Įmonėse įprasta planuoti, skaičiuoti, kontroliuoti, vertinti pelningumą ir naudingumą, svarbius sprendimus priimti pasitelkus kompetentingas komisijas ar darbo grupes. Šeimoje daugelis finansinių sprendimų priimama neapgalvotai, tačiau jų pasekmės kiekvienam iš mūsų yra labai svarbios. Juk jei neturėsime pakankamai pinigų senatvėje, negalėsime savo šeimos paprasčiausiai likviduoti.
Gyvenimo ciklo modelis
Praėjusio šimtmečio viduryje Nobelio premijos laureatas Frankas Modiglianis (1918–2003 m.) pristatė gyvenimo ciklo teoriją. Pagal šią teoriją žmogaus pajamos visą jo gyvenimą kinta: gyvenimo ir darbo veiklos pradžioje jos yra mažesnės (dar neįgyta kvalifikacija, dar nepadaryta karjera), vėliau jos padidėja, o profesinės veiklos ir gyvenimo ciklo pabaigoje dėl mažesnių galimybių dirbti vėl sumažėja. Išlaidos turėtų būti maždaug vienodos visą gyvenimą. Tik gyvenimo ciklo pradžioje, kai išlaidos didesnės už pajamas (įsigyjamas būstas, kuriama šeima), tenka skolintis; kai pajamos didžiausios, dera atiduoti ankstesnes skolas ir kaupti pinigus senatvei arba laikui, kai pajamos gali sumažėti, kad būtų galima išlaikyti tą patį išlaidų lygmenį. Deja, žmogus dėl ekonominių, psichologinių ar socialinių priežasčių ne visada taiko šią teoriją priimdamas kasdieninius sprendimus. Tvarkant asmeninius finansus, ne visada pasiseka elgtis apgalvotai, sprendimus priimti remiantis ekonomine nauda.
Asmeninių finansų valdymo principai
Asmeninių finansų valdymo principai yra labai paprasti:
- išlaidos neturi viršyti pajamų (esamų ir būsimų);
- dalį pajamų derėtų investuoti ilgam;
- apsidrausti galimų finansinių problemų atveju;
- neįklimpti į skolas.
Išlaidų ir pajamų balansas
Lietuvos oficialioji statistika rodo, kad Lietuvos namų ūkiai pastaruosius kelerius metus patiria daugiau išlaidų negu gauna pajamų. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, vartojimo išlaidos kasmet auga dešimtadaliu, na, o indėlių sąskaitos bankuose pasipildo vidutiniškai po du milijardus litų per metus.
Įvairių apklausų rezultatai taip pat prieštaringi: vieni rodo, kad daugelis šeimų gyvena nuo algos iki algos, kiti – kad kiek nors sutaupyti tikisi vos ketvirtadalis žmonių, treti rodo, kad taupyti gali du trečdaliai šeimų. Galima daryti prieštaringas išvadas: arba žmonės nesusiskaičiuoja nei savo pajamų, nei išlaidų, arba sąmoningai nenori atskleisti tikrosios situacijos.
Pasikeitė požiūris į taupymą
Pastaruoju metu keičiasi šalies gyventojų požiūris į skolinimąsi, taupymą. Visuomenė paprastai pradeda intensyviau taupyti ir kontroliuoti išlaidas įvairių ekonominių (ir šalies, ir asmeninių) krizių laikotarpiu, kai atsiranda didesnis neužtikrintumas dėl rytdienos. Tokį reiškinį bankai stebėjo prieš beveik dešimt metų, kai daugelis pajuto neigiamą Rusijos krizės įtaką. Pastaruoju metu, kai krizė pasimiršo, o žmonės optimistiškiau vertina ir šalies, ir savo šeimos finansinę būklę, taupymo svarba mažėja. Lietuvos statistikos departamento apklausų duomenimis, daugiausia respondentų mano, kad taupyti dabar netinkamas metas. Dabar, respondentų nuomone, tinkamas metas įsigyti brangius daiktus (šaldytuvus, televizorius, kitą buitinę techniką), neretai skolon. Daliai visuomenės – tai investicija, leidžianti taupyti laiką, mažiau dirbti namuose, daugiau laiko skirti šeimos narių poilsiui. Bet daugelis sutiks, kad nepajuto, kur dingsta jų, pavyzdžiui, padidėjusios pajamos – jos dažniausiai skiriamos greito vartojimo prekėms įsigyti: drabužiams, skanesniam maistui. Tiesa, mažesnes pajamas gaunantieji gali įrodyti, kad padidėjo būsto priežiūros, maisto kainos. Tiesiog pamažu perimame Vakarų visuomenės mąstymą: gyvenimas yra trumpas, gyventi reikia čia ir dabar, dirbu tam, kad galėčiau sau leisti įsigyti, ką noriu.
Taupymo tikslai
Taupymo svarbos mažėjimą galime pagrįsti ir konkrečiais taupymo tikslais. Vis dar dažniausiai minima priežastis, dėl kurios žmonės nusprendžia atidėti dalį savo pajamų ir kaupti santaupas, – poreikis turėti pinigų juodai dienai. Šis poreikis būna aktualiausias nestabilumo laikotarpiu: ekonomikos nuosmukio ar stagnacijos metu, vykstant įvairioms krizėms. Kai situacija stabilizuojasi ir ima gerėti, didesnė pajamų (ir netgi būsimų) dalis skiriama vartoti. Ilgalaikis taupymas (vaikų mokslui, pensijai) mūsų gyventojams atrodo mažiau aktualus.
Ar galima kontroliuoti išlaidas
Juokaujama, kad pinigų užtektų iki gyvenimo pabaigos, jei... nieko nereikėtų pirkti. Vartojimo išlaidos per metus didėja maždaug dešimtadaliu. Tačiau Lietuvos gyventojų išlaidų struktūra rodo, kad didžiąją dalį sudaro nuolatinės išlaidos maistui, būstui, transportui. Beveik pusė namų ūkių išsiverčia su 200–500 Lt išlaidomis vienam šeimos nariui. Yra įvairių išlaidų valdymo metodikų. Literatūroje dažnai minima vokelių sistema, kurią taikant laikotarpio pradžioje nustatoma, kiek pinigų galima išleisti vienos ar kitos rūšies prekėms ar paslaugoms. Neužmirštamas ir vokelis su užrašu „Santaupos“ arba „Atostogoms“. Vis dėlto daugelis mūsų šalies (ir ne tik) gyventojų išlaidų registravimą laiko varginančiu užsiėmimu. Tokiems galima rekomenduoti iš karto gavus pajamų dalį jų skirti santaupoms ar atostogoms, o paskui gyventi iš to, kas liko. Santaupoms rekomenduojama skirti dešimt procentų savo pajamų.
Grįžkime prie gyvenimo ciklo modelio: išleisti mažiau negu gauna pajamų žmonės gali tada, jei jų pajamos yra didelės. .Taupymo paskirtis – lėšos senatvei, kai pajamos mažesnės, o išlaidos, deja mažėja ne taip greitai. Lengviau sukaupti santaupų, jei pradedama anksti taupyti. Sakoma, kad žmogus, norėdamas tiek pat išleisti ir sulaukęs pensijos, turėtų atidėti bent po dešimtadalį savo pajamų kiekvieną mėnesį, jei pradeda taupyti iki trisdešimties, penktadalį – jei iki keturiasdešimties, trečdalį – jei dar vėliau.
