PERIODINIS INVESTAVIMAS Į INVESTICINIUS FONDUS
Julita Varanauskienė, SEB Vilniaus banko šeimos finansų ekspertė
Periodinio investavimo techniką sėkmingai galima taikyti investuojant į sparčiai populiarėjančius investicinius fondus. Tokį būdą jau pasirinko nemažai mūsų šalies investuotojų. Investuojantiems į investicinius fondus netaikoma pajamų mokesčio lengvata, o išmokos ir uždirbtas pelnas, jei investicijos laikytos ne mažiau kaip vienus metus, nėra apmokestinamos.
Investicinius fondus galima rinktis ir ilgalaikėms, ir vidutinės trukmės investicijoms.
Šie fondai patinka ir tiems, kurie negali pasinaudoti pajamų mokesčio lengvata, ir tiems, kurie tik pradeda investuoti ir nori iš pradžių susipažinti su vertybinių popierių rinka, ir tiems, kurie jau yra pasirinkę kitas ilgalaikio investavimo paslaugas (pensijų fondus, gyvybės draudimą), tačiau dar turi laisvų lėšų. Tačiau fondai netinka tiems, kurie negali arba nenori prisiimti jokios rizikos ir reikalauja pelningumo garantijų.
Užsienio literatūroje minima, kad investiciniai fondai yra antras geriausias dalykas vertybinių popierių rinkoje po dividendų. Investicinio fondo dalyvis gali investuoti nedideles sumas, paskirstyti riziką, valdymą patikėti profesionalams.
Kadangi per investicinius fondus investuojama į vertybinių popierių rinkas, verta prisiminti pagrindines taisykles: kuo didesnis pelningumas, tuo didesnė rizika, kuo ilgesnis investavimo laikotarpis, tuo rizika mažesnė. Verta laikytis ir kitos periodinio investavimo taisyklės: kai pasirenkama investicijų kryptis, verta investuoti vienodas sumas periodiškai, nepaisant tendencijų rinkoje, kad nepraleistume progos pigiau įsigyti investicinių fondų vienetų, kurie turėtų pabrangti.
Renkantis vieną ar kelis investicinius fondus, reikia pirmiausia apsispręsti dėl priimtinos rizikos ir pasirinkti investicinio fondo rūšį (pavyzdžiui, obligacijų fondą arba fondą, investuojantį Rytų Europos regionuose).
Blaškytis iš vieno į kitą panašios investavimo strategijos fondą dėl to, kad anas praėjusį laikotarpį uždirbo daugiau pelno, dažniausiai neapsimoka. Paprastai fondo dalyviams taikomi įstojimo ir/arba išstojimo mokesčiai: kuo dažniau keičiamas fondas, tuo daugiau mokesčių sumokama. Kita vertus, praėjusio laikotarpio rezultatai negarantuoja būsimųjų. Neretai būna taip, kad praėjusio sezono fondas lyderis kitą sezoną užleidžia savo pozicijas praėjusio laikotarpio fondui pralaimėtojui.
Pavyzdžiui, JAV 1984 – 1995 metais vidutinė metinė akcijų investicinio fondo grąža buvo 12,3 proc., tačiau investuotojas į akcijų fondus uždirbo vidutiniškai 6,3 procento. Kaip tai galėjo atsitikti? Investuotojai blaškėsi iš vieno fondo į kitą, susimokėdami mokesčius, o naujasis pasirinkimas kitą sezoną nepasiteisindavo.
Užsienyje investiciniai fondai turi kelių dešimtmečių istoriją. JAV priskaičiuojama 40 milijonų investuotojų į investicinius fondus, tačiau jie dar tebedaro klaidų, apie kurias rašomos knygos. Tos klaidos arba klaidinga elgsena neretai apibūdinama gyvūnų pavadinimais, kurie taip pamėgti vertybinių popierių rinkose (pavyzdžiui, kai vertybinių popierių kainos rinkoje kyla, kalbama apie buliaus tendencijas, kai krinta – apie meškos). Dalyviai, kurie blaškosi, ieškodami vis geresnio fondo arba investicijos, vadinami kiaulėmis. Na, o mano kartos skaitytojai tikrai prisimena animacinį filmuką, kas atsitiko kiaulei taupyklei…
