KAD PASKOLA NETAPTŲ NAŠTA
Julita Varanauskienė, SEB Vilniaus banko šeimos finansų ekspertė
Paskolos ir metinių pajamų santykis parodo, per kiek metų asmuo ar šeima gali grąžinti paskolą. Šiandien palyginę vidutinę paskolą (170 000 Lt) ir vidutinį metinį dviejų asmenų darbo užmokestį (apie 24 000 Lt), pastebėsime, kad šeima vidutiniškai septynerius metus turėtų dirbti vien tam, kad grąžintų paskolą (neskaičiuojant palūkanų). Bet dar reikia ir valgyti, ir apsirengti, ir susimokėti įvairius mokesčius. Vidutinis būsto paskolos grąžinimo laikotarpis Lietuvoje šiandien yra beveik 30 metų.
Europos Sąjungos šalyse šis laikotarpis skiriasi: pietų Europos šalyse jis yra trumpesnis (apie 15 metų), Šiaurės Europos šalyse – panašus kaip ir pas mus – apie 30 metų Tokį pasirinkimą lemia ir ekonominiai rodikliai, tokie kaip ekonomikos stabilumas ar infliacija, gyvenimo skolon kultūra – gebėjimas pasinaudoti tinkamiausiais skolinimosi ištekliais. Būsto paskolas daug kur subsidijuoja valstybė taikydama įvairias mokesčių lengvatas.
Per ilgesnį laikotarpį sumokama daugiau palūkanų, kita vertus, dėl mažesnių įmokų laikotarpio pradžioje galima ne tik mažiau riboti savo vartojimo išlaidas, bet ir investuoti į kitą turtą (pavyzdžiui, vertybinius popierius).
Rinkdamiesi ilgą laikotarpį, baiminamės ilgalaikės naštos: sunku prognozuoti, kas bus po dvidešimties ar trisdešimties metų, kokios bus tuomet palūkanos, infliacija ir būsto vertė, be to, norisi kuo greičiau atsikratyti skolų. Tačiau tokią baimę ir riziką būtent ir padeda sumažinti jei turimas turtas bus ne vien būstas. Beje, dėl infliacijos kylančias palūkanas už būsto kreditą kompensuos dėl tos pačios infliacijos padidėjusi kito turto vertė.
Rasa ir Kęstutis bijo imti ilgalaikę paskolą, nes mano, kad per 30 metų gali daug kas atsitikti: ir gero, ir blogo. Tačiau jie neturi kitos išeities: norėdami įsigyti savo svajonių būstą, jie turi atiduoti beveik pusę savo pajamų paskolai ir palūkanoms mokėti, nors pasirinktas pats ilgiausias laikotarpis.
Tokiu atveju jiems būtina įvertinti ne tik esamas, bet ir būsimas pajamas ir netgi išlaidas. Kadangi šeima jau turi vaikų, išlaidos ateityje smarkiai keistis neturėtų. Nuo nenumatytų aplinkybių – sveikatos, darbingumo praradimo ar šeimos maitintojo netekimo – derėtų apsidrausti.
Išlaidų didėjimą dėl infliacijos turėtų kompensuoti pajamų didėjimas. Dėl infliacijos šiandieninė tūkstančio litų įmoka už būsto kreditą po kelerių metų gali slėgti mažiau, nes ne tik kainos, bet ir pajamos turi tendenciją didėti (tegul ir ne po 10 proc. kasmet). Koją pakišti gali kintama paskolos palūkanų norma, kuri kartu su infliacija gali didėti, didindama ir paskolos įmoką. Tačiau palūkanų suma taip pat turi tendenciją mažėti dėl mažėjančio paskolos likučio. Laikotarpio pradžioje, jei mokėjimo būdas anuitetinis, o paskolos laikotarpis ilgas, palūkanų dalis gali sudaryti 70 proc. įmokos, po dešimties metų ta dalis sumažėtų iki 50 proc. ir taip toliau.
Šeimai galimybės leistų rinktis ir fiksuotą palūkanų normą, kuri šiandien yra maždaug 1 proc. didesnė už kintamą. Tokiu atveju pirmus penkerius metus tikrai svarbu žinoti, kad nominaliosios paskolos grąžinimo išlaidos nedidės (o realiosios, kai įvertinama infliacijos įtaka), netgi mažės.
Tik nereikėtų pamiršti, kad, sumažėjus realiosioms paskolos grąžinimo išlaidoms, skirtumą ar likutį reikėtų skirti kitoms investicijoms. Kuo anksčiau pradėsi, tuo daugiau laimėsi. Nekilnojamasis turtas yra investicija, tačiau jei investuojama į būstą, kuriame šeima gyvena ir kuriuo naudojasi, turėti tik tokį turtą sulaukus senatvės, gali nepakakti.
