PIRMOSIOS SAVARANKIŠKOS PAJAMOS - LAISVĖ AR ATSAKOMYBĖ?
Julita Varanauskienė, SEB Vilniaus banko šeimos finansų ekspertė
Asmeninių finansų valdymo teorija paremta gyvenimo ciklo modeliu. Pagal šį modelį žmogus per savo gyvenimą gauna nevienodas pajamas. Paprastai jos būna didžiausios įkopus į ketvirtą ir penktą dešimtis.. Tada pajamų turi užtekti ir vartojimo išlaidoms, ir anksčiau paimtoms skoloms (kaip gaunamų pajamų neužteko)grąžinti ir santaupoms senatvei (kai pajamos vėl sumažės) kaupti.
Tačiau reikia atminti, kad šis modelis – idealus ir tikrovėje neegzistuojantis. Gyvenime ne viskas vyksta taip sklandžiai ir paprastai. Vieni įvykiai būna džiuginantys (vedybos, nauji namai, gimę vaikai), kiti – mažiau malonūs (skyrybos, darbo praradimas arba keitimas, ligos), bet visi susiję su pinigais: keičiasi pajamos, išlaidos, saugumo poreikiai, galimybė rizikuoti.
Su pirmu dideliu pokyčiu susiduria žmogus tik pradėjęs dirbti ir gyventi savarankiškai. Kai pradedame uždirbti savo pinigus, tai, žinoma, džiugina, nes atrodo, kad dabar jau pinigų nepritrūks ir nebereikės nieko prašyti. Žinoma, yra ir tokių, kurie į savo uždarbį žiūri kaip į papildomas pajamas be gaunamų pinigų iš tėvų...
Pradėjus dirbti ir gyventi savarankiškai, atsiranda poreikis įsigyti didelius pirkinius: automobilį, vaizdo, garso techniką, brangius drabužiams ar kt. Tačiau tik nedaugelis, gavę pirmąsias pajamas, gali turėti viską iš karto. Tada dairomės paskolų. Jei žmogus supranta savo galimybes ir moka planuoti savo išlaidas, kontroliuoti kredito dydį (jei, pavyzdžiui, turi kelias kredito korteles), – kreditai tikrai gali pagelbėti. Tačiau neapdairus skolinimasis gali tapti ilgalaike našta.
Skolinimosi sąlygos, ypač vartojimo kreditų, vis paprastesnės – šiandien patekusiems į darbo rinką paskolas gauti lengviau negu, tarkim, prieš penkerius metus. Tačiau čia kaip ir visur – didesnė laisvė reiškia ir didesnę atsakomybę. Apie tai, kiek sau leisti skolintis vartojimo reikmėms, rašyta prieš savaitę.
Toliau prieš rekomenduodama norėčiau pacituoti mano mėgstamo autoriaus Eriko Taisono žodžius: „Manęs dažnai klausia, kada laikas pradėti taupyti. Man tai skamba taip pat kaip „kada laikas pradėti valyti dantis?“ Ogi tada, kai tik dantys išdygsta! Аrba taupyti tada, kai tik pradedame gauti pajamų“. Tokiame amžiuje dažnas nesupranta ilgalaikio taupymo svarbos: dar neturi vaikų, tvirtina negyvensiąs iki pensijos (keista, bet, didėjant amžiui, tikėjimo sulaukti tos pensijos atsiranda daugiau)...
Pabandykime pažvelgti kitaip: o gal visai neblogai būtų liautis dirbti, tarkim, keturiasdešimties ar keturiasdešimt penkerių, kas visai realu, ir tada visą laiką skirti savo malonumui: kelionėms, sportui, mėgstamam užsiėmimui. Tam reikia sukaupti pinigų, kurių per metus paprastai neuždirbame. Pradėti taupyti siūloma, atidedant 5 proc. savo pajamų. Vėliau santaupoms skirtą dalį didinti iki 10 procentų. Žinoma, tam reikės priemonių – planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas, prisiversti pinigus, skirtus santaupoms, atidėti reguliariai, sudaryti periodinio taupymo ar investavimo sutartis.
Dar viena rekomendacija, susijusi su draudimu. Jei jaunesnio amžiaus žmonės paprastai neserga sunkiomis ligomis, neturi nuo jų pajamų priklausomų išlaikytinių, tai jiems labiausiai reikalinga apsauga nuo nelaimingų atsitikimų ir ypač traumų. Darbdavys draudžia nuo nelaimingų atsitikimų tik darbe. Socialinio draudimo išmokų gali nepakakti ilgalaikio gydymo ar darbingumo praradimo atveju. Taigi draudimo suma turėtų prilygti vienų ar dvejų metų pajamoms.
Svarbiausia rekomendacija, skirta ką tik pradėjusiems dirbti žmonėms, – suvokti, kad dabar prasideda ne tik tikrasis gyvenimas, bet ir atsakomybė už savo finansinius sprendimus.
